Kartą mokytojas paklausė savo mokinių :
- Kodėl kai žmonės pykstasi, jie šaukia?
- Todėl, kad netenka ramybės, - atsake vienas.
- Bet kam gi šaukti, jei tas žmogus yra šalia? - paklausė Mokytojas. - Nejaugi negali jie tyliai kalbėtis? Kam rėkti, jei esi piktas?
Mokiniai pateikė daugybę atsakymų, tačiau nei vienas jų netiko Mokytojui. Ir galų gale jis paaiškino :
- Kai žmonės yra nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys nutolsta. Tam kad padengti šį atstumą, jiems prisireikia šaukti. Kuo stipriau žmogus pyksta, tuo garsiau jis šaukia.
- O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nerėkia, o atvirkščiai, kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys yra labai arti, ir atstumas tarp jų labai mažas. O kai dar stipriau įsimyli, kas tuomet nutinka?- toliau tęsia Mokytojas. - Nekalba, o tik šnabždasi, ir tampa dar arčiau savo Meilėje.
Galų gale jiems net šnabždėjimas tampa nebereikalingas. Jie tik žiūri vienas į kitą ir viską supranta be žodžių. Taip būna, kai šalia du mylintys žmonės.
Tai va, kai ginčijatės, neleiskite savo širdims nutolti vienai nuo kitos, nesakykite žodžių, kurie dar labiau padidins atstumą tarp jūsų. Nes gali ateiti diena, kai atstumas taps toks didelis, kad kad neberasite kelio atgal.
Gražūs žodžiai, bet neteisingi.
ReplyDeleteMoteris yra Meilė ir Jausmai, vyras yra protas ir valia. Kad būtų tarp jų meilė, kiekvieną dieną turi būti išsakyta begalė žodžių, išlieta upės jausmų - moteris turi išsilieti. Vyras turi šiuos jausmus suvaldyti protu ir valia, bet neužspausti.
Jei moteris tyli, jei ji negali išsilieti, argi čia meilė?