Gyveno kartą Peteliškė - Meilė. Ji buvo labai graži, ir kai žmonės į ją žvelgdavo, jie iškart įsimylėdavo. Kodėl taip vykdavo? Viskas labai paprasta: nuo jos nuostabaus grožio visiems atrodė, kad ir viskas aplink tampa tokiu pat nuostabiu, žmonės įkvėpdavo stebuklingas dulkeles, byrančias nuo peteliškės sparnelių, ir jiems paprasčiausiai užimdavo kvapą nuo švelnumo, jos įkvepiantis plazdenimas sukeldavo susižavėjimą, o dar Peteliškę - Meilę visada lydėdavo Permainų Vėjas.
Vėjas buvo Peteliškės mylimasis. Jie visada būdavo kartu, visada šalia. Vėjas dažnai šokdavo su ja valsą, ir Peteliškė - Meilė galėjo valandomis suktis stipriame, patikimame savo mylimojo glėbyje. Jis buvo toks stiprus ir galingas, o ji tokia mažytė ir bejėgė, ir abu suteikdavo viens kitam tai, ko patys turėjo daugiausia - jis jai apsaugą ir nesibaigianti susižavėjimą, o ji jam meilę ir grožį. Ir nors jis ir buvo Permainų Vėjas, tačiau santykiuose su savo mylimąja jis išsiskirdavo pavydėtinu pastovumu.
Ir tik vieną jį liūdino: jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau jiems teks išsiskirti. Juk peteliškės gyvena neilgai, o vėjas yra nemirtingas. Kai jį aplankydavo tokios liūdnos mintys, jis įtūždavo, pradėdavo staugti, blaškytis, plėšti stogus, laužyti medžius. Bet Peteliškė - Meilė visada mokėjo jį nuraminti: truputį plasteldavo sparneliais - ir Vėjas nurimdavo, nutildavo.
Ir štai kartą Vėjas sukaupė jėgas ir pakilo aukštai - aukštai, į viršutinius atmosferos sluoksnius - arčiau Saulės.
- O Saule, didžioji šviesa, duodanti gyvybę ir išvaikanti Tamsą ! - su skausmu tarė Vėjas, kreipdamasis į Saulę. - Meldžiu tave, pakeisk mūsų likimą ! Padaryk taip, kad mano mylimoji taptų nemirtinga, kaip ir aš. Jei mirs ji, mirsiu ir aš, ir daugiau niekas niekada nepajaus Permainų Vėjo. Prašau, padėk !
- Aš negaliu, - švelniai atsake Saulė. - Net man nesuteikta tiek galios pakeisti šią tvarką. Viskas turi ateiti ir išeiti savo laiku. Visi anksčiau ar vėliau miršta. Net Peteliškės...
- Bet ji ne paprasta peteliškė, ji Peteliškė - Meilė ! ir ji labai reikalinga žmonėms. Jos laukia, ją šaukia, svajoja ją pamatyti, todėl kad ji atneša laimę !
- Po jos gims daugybė kitų peteliškių, - atsakė Saulė. - Ir nauja Peteliškė - Meilė atskris pas žmones.
- Taip, bet tai bus nebe mano numylėtinė, o visai kita peteliškė. O aš noriu, kad amžinai gyventu ji, mano Peteliškė - Meilė.
- Kam tu dėl šito esi pasiruošęs, kad išsaugotum gyvybę savo mylimajai? - paklausė Saulė.
- Viskam ! - sušuko Vėjas. Sakyk, ką aš turiu padaryti !
- Tikėti ir laukti, - atsakė Saulė. - Aš ką nors būtinai sugalvosiu ! Ji mirs - čia aš jau nieko negaliu padaryti ! - bet ji sugryš. Tu tikėk !
Ir Permainų Vėjas, paprastai toks veržlus, toks nepastovus, pritilo ir paklusniai nusileido žemyn - daryti savo darbą, tikėti ir laukti.
Atėjo ruduo, su juo ir šalčiai, ir atsitiko tai, kas turėjo atsitikti - ji mirė. Bet....nutiko stebuklas ! Vėjas, jos mylimasis, visgi įkalbėjo Saulę padaryt neįmanoma : ji pavertė Peteliškę - Meilę į Oro Bučinį, tokį pat švelnų ir plazdantį, kaip ji pati. Dabar ji sklando nuo žmogaus prie žmogaus, dirbdama mažučiu laiškanešiu. Ir kai jūs siunčiate kam nors oro bučinį, žinokite, kad tai Permainų Vėjas atsargiai apkabina Peteliškę - Meilę, ir jie būtinai apsikabinę kartu pasiekia adresatą, todėl, kad abu jie nemirtingi.
SU VISŲ ISIMYLĖJUSIŲ ŠVENTE !
(Autorius: Elfika)
 |
PETELIŠKE VĖJYJE, pasaka, pasakėčia
Post a Comment Blogger Facebook