Ant upes kranto kartą gyveno jaunas jogas. Gyvenimas jo buvo paprastas ir be rūpesčių: visą dieną jis galėjo medituoti. Neturėdamas jokių kitokių pareigų, jis galėjo ilgai sėdėti užmerktomis akimis, sutelkęs mintis į Dievą savo širdyje. Tokia buvo jo kasdieninė meditacija.
Kartą, išsimaudęs upėje, jis išsiplovė savo vienintelį kūną pridengiantį raištį ir patiesė jį ant akmenų pakrantėje. Kol laukė, kada išdžius audinys, jam galvoje dingtelėjo mintis:" Aš veltui švaistau laiką laukdamas. Jei turėčiau dar vieną audinį, aš galėčiau apsirengti".
Tuo metu pro šalį ėjo senas sadhu(išminčius). Šis sadhu mokėjo skaityti kitų mintis. Jis sustojo ir prakalbo jaunam jogui:"Sūneli, aš žinau, apie ką tu galvoji. Tu norėtum sutaupyti laiką. Bet vietoj to, kad kauptum turtus, geriau būk laimingas tuo, kiek turi". Palaiminęs jogą, sadhu nuėjo savo keliu.
Pamąstęs apie sadhu patarimą, jogas nusprendė, kad dar vienas audeklo gabalas - tai ne toks jau ir didelis noras. Taigi, jis nuėjo į turgų ir nusipirko jį.
Kitą dieną jogas kaip visada išsimaudė upėje, išskalbė savo audeklą, ir padėjo jį džiūti. Užsirišęs savo naująjį raištį, nuėjo medituoti.
Kiek vėliau, grįžęs prie upės kranto, jogas pamatė, kad alkana pelė pragraužė skyles jo sename audekle. Iš pradžių jį apėmė nerimas, bet po to jis pagalvojo:" Žinau! Aš nusipirksiu katiną, ir katinas išvaikys visas peles".
Vėl nuėjo į turgų ir nusipirko katiną.
Visa kita diena praėjo palaimingoje ir ramioje meditacijoje. Vakarėjant katinas ėmė garsiai kniaukti ir trukdyti jogui medituoti.
"O, jam tikriausiai reikia pieno", pagalvojo jogas. Labai nenorėdamas jis vėl nuėjo į turgų ir šį kartą jau grįžo su karve.
Sekanti diena būtų praėjusi ramiai, jei karvė vakarop nebūtų pradėjusi garsiai mūkti. "Aš nesiruošiu jos kasdien melžti !" - pamanė jogas ". "Tam reikės labai daug laiko".
Taigi , jis nuėjo į kaimą ir paprašė vienos merginos už jo tekėti. Kiekvieną dieną ji galėjo melžti karvę, kad pagirdyti pienu katiną, kuris vaikė peles nuo audinio, kurį jogas aprišdavo ant klubų.
Ir taip kažkurį laiką jogas vėl buvo laimingas - bet neilgai. Kartą vakare jo žmona pradėjo skųstis:" Aš iki kaklo soti tuo, kad tu ištisomis dienomis medituoji. Aš noriu namo".
Jogas pastatė namą.
O tada jo žmonai tapo liūdna, ir ji užsinorėjo vaikų....
Su laiku, jogui likdavo vis mažiau ir mažiau laiko meditacijai... ir atsirado vis daugiau ir daugiau jaudulio. Jis visada buvo užimtas namo priežiūra, savo gausėjančia šeima ir gyvūnais. Kai kada, jei pasitaikydavo laisva minutė, jis prisimindavo tuos nerūpestingus laikus, kaip teturėjo vienintelį klubu raištį.
Sykį, pasinėręs į gilų apmąstymą apie tai, jis pamatė, kaip pro šalį eina tas pats senas sadhu. Išminčius nusišypsojo ir pastebėjo:
"Matau, tu vėl nelaimingas, todėl vėl tau priminsiu, kad geriau džiaugtis tuo ką turi. Juk jei pradėsi norėti daugiau, tam nebus galo".
Jogo drabužiai, pasakėčia, istorija apie jogą , vedinės istorijos
Post a Comment Blogger Facebook