PASAKŲ TERAPIJA. "PATOGI KOMFORTO ZONA"

PASAKŲ TERAPIJA. 

 "PATOGI KOMFORTO ZONA"

Irute labai mėgo komfortą. Ji jį dievino, apie jį tik svajojo, kūrė, o jei kažkas nepavykdavo, labai pergyvendavo, bet savo tikslo neapleisdavo, toliau eidavo tuo pat keliu į priekį - kad visur viskas būtų gerai. Ir svarbiausia - jai buvo gerai. Švaruole ji nebuvo, tvarkėsi reguliariai, bet tik kai būdavo tam nuotaika, galėdavo net generaline tvarka padaryt visame bute, darbo kambaryje, o galėdavo tik truputį apsišvarint dėl bendro vaizdo. Drabužius nešiojo gražius ir patogius, sau nieko negailėjo, svarbiausias kriterijus naujam pirkiniui buvo tai, kad daiktas patogus ir naudingas. 

Darbą ji dirbo patogų, savo grafiką turėjo, viršininkas retai pasirodydavo, išeiginės ir atostogos - kada tik panorėdavo. O visus daiktus ar dalykus, kurie jai keldavo diskomfortą, ji visam laikui pašalindavo juos iš savo gyvenimo. Nereikalingi failai ant kompiuterio ekrano kasdien keliaudavo į šiukšliadėžę. Tas pats lietė ir žmones. Draugių ir pažįstamų darėsi vis mažiau, svečiai į namus nebebuvo kviečiami. Vyras ir sūnus Irena jos komforte palaikė : ką reikėdavo nupirkti - greit nupirkdavo, ką reikėdavo išmesti - greit išmesdavo, klausė šeimininkės, nesiginčijo, ir svečių nesikviesdavo, draugų nereikėjo. Gyvenimas visų trijų buvo suplanuotas ir organizuotas patogiai visiems, o Irutei pirmiausia.

Siekimas padaryti savo gyvenimą patogų, nuo vaikystės buvo Irenos šeimoje įdiegtas, kur mama su begale pastangų kūrė visokeriopą patogumą ir komfortą, ir dukrelei į galvą kalė, kad tai normalaus gyvenimo šeimoje taisyklė. Kai atvažiuodavo į svečius pas jau suaugusią dukterį, mama visada patikrindavo viską, pradedant nuo paklotos lovos, baigiant nešvarių skalbinių dėže, įvertindavo tvarką, švarą, grožį, šilumą, aromatą, visų spintų ir šaldytuvo prigrūstumą ir svetingumą.

38 - erių Irenos gyvenime buvo sukurta "pati komfortiškiausia komforto zona". Per Naujus Metus, už šventinio stalo, prisimenant sėkmingus visose gyvenimo sferose metus, ji džiaugdavosi ir didžiavosi viskuo, kas ją supa, kartodama savo mėgstamą posakį "viskas bus gerai".

Irutė kūrė, o Visata turėjo savus planus. Ir po Naujųjų metų, ji papuolė į ligoninę. Operacija užgriuvo pačiu netikėčiausiu būdu ir labai greitai.

- Tegu viskas praeina pačiu geriausiu ir palankiausiu  būdu man,- užmigdama prieš narkozę pralemeno ligonė.

Atsipeikėjo Irena ne ligoninės palatoje, o namie. Butas kažkaip ypatingai švietė spindesiu, buvo ideali tvarka, gražūs daiktai puošė visus namus, stalas buvo paruoštas naujametiškai. Mama ir tėtis virtuvėje pjaustė vaisius, o vyras ir sūnus su smokingais šluostė dulkes nuo ir  taip švarių svetainės grindų. Veidrodyje šypsojosi graži, liekna moteris su žėrinčiomis akimis ir briliantine diadema ant galvos.

- Mama, pas mus šventė?

Taip, dukrele, pas mus šventė. 

- Bet Naujus metus mes jau atšventėm. Kokia šventė?

- Dukrele, mes gi švenčiam Gerą dieną. Tu norėjai, kad kiekvieną dieną būtų gerai. Mes su tėčiu norėjom, kad viskas būtų gerai. Ir tavo vyrai tikino "viskas bus gerai". Tai štai dabar VISKAS GERAI. Išsipildė. Visur gerai, aplink gerai, ir mes tai švenčiame. Pažiūrėk, kokia tu graži, kokie gražūs tavo vyrai, mes su tėčiu nesergam, visi namie. O namai kokie nuostabūs. Pilnatvė. VISKAS GERAI.

- Taip, mamyte, aš tik to ir tenorėjau. Štai ir išsipildė. Valio !!!

- Valio !!!!! - choru sušuko namiškiai.

Tai buvo nepakartojama diena ir nepakartojamas vakaras. Visi džiaugėsi, kalbėjosi, linksminosi, šoko, dainavo.

- Koks nuostabus mūsų gyvenimas, - šnibždėjo Irutė vyrui į ausį prieš miegą. Vyras pritariamai tylėjo, glostė žmoną, taip kaip ji mėgdavo.

Kitą dieną Irena vėl pabudo savo namuose, apsirengusi vakarykšte suknele, su ta pačia šukuosena, ta pačia diadema. Namai spindėjo, akys veidrodyje švytėjo, vyras ir sūnus su smokingais šluostė grindis, tėvai pjaustė vaisius, dengė stalą. 

Mama, tėti, Slava, Serioža, kas čia vyksta? Vakar diena prasidėjo lygiai taip pat. Pas mane švilpiko dieną?

- Ne, pas mus Gera diena, - atsakė tėvas.

- Bet juk vakar buvo ta Gera diena, ir mes ją nuostabiai atšventėme.

- Brangioji, gera diena šiandien. Ir mes šiandien ją švenčiame.

Ši diena praėjo lygiai taip pat, kaip ir vakar. Visi džiaugėsi, kalbėjosi, linksminosi, šoko, dainavo.

- Slava, paklausė ji vyro, kas čia šiandien buvo? Slava tylėdamas glostė žmoną, taip kaip ji labiausiai mėgo.

Ir kitą dieną buvo viskas taip pat, ir dar kitą, ir dar kitą viskas kartojosi pagal tą patį scenarijų. Irena uždavinėjo klausimus, bet namiškių atsakymai sueidavo į vieną - Gerą dieną. Ji prisiminė kažkada matytą juokingą komediją " Švilpiko diena", o jos švilpiko diena buvo siaubinga. Visi atrodė taip pačiai vienodai laimingi, kalbėjo, dainavo ta patį, valgė tą patį maistą, vyro glamonės buvo tokios pačios, kaip jai ir patiko, bet kasdien tos pačios. Siaubo filmas ir nieko daugiau ! Tik neaišku kur dingdavo šiukšlių maišai, kaip pats prisipildydavo šaldytuvas. Ir staiga Irenai toptelėjo, kad per šitas dienas niekas iš namu niekur nebuvo išėjęs, visi namuose. 

Iš visų jėgų ji pasileido durų link, ir patraukus už rankenos ji atsidūrė prožektorių šviesoje. 

- Grįžkite į savo kamerą, išeiti draudžiama, dar žingsnis ir Jūs žūsite, - pažįstamas moteriškas balsas sklido ir garsiakalbių aplink. 

- Aš ką, kalėjime???

- Grįžkite į savo kamerą, išeiti draudžiama, dar žingsnis ir jūs žūsite, -pakartojo balsas.

- Kas nors, prašau, paaiškinkite man, kur Aš, ir kas čia vyksta???

- Prašau, Jūs randatės idealaus išlaikymo zonoje Nr. 2017, kur papuolėte pagal straipsnį " Nenumatytų situacijų baimė ir noras geros dienos absoliučioje komforto zonoje". Kalinimo laikas iki gyvos galvos, su pilnu nenumatytų situacijų pašalinimu iš jūsų gyvenimo ir kasdienine idealia diena Jums. Grįžkite į savo kamerą, išeiti iš šio kambario draudžiama, dar žingsnis ir Jūs žūsite. 

- Kas aplink?? Kodėl aš nieko nematau? Išjunkite šviesas !

- O tu jau seniai nustojai matyti gyvenimą aplinkui. Tu gi jo bijai. Kai tavo mama susirgo, o sūnus tapo suaugusiu, tai tu ir pradėjai nebe priimti pasaulio, kaip realybės. Štai mes tau pašviečiame aplink visą komforto zoną, kad šviesos visai neprarastum.Aplink tamsa. Grįžkit į savo kamerą, išėjimas draudžiamas, dar žingsnis ir Jūs žūsite.

- Dukra, einam į Gerą dieną, - už nugaros pasigirdo tėtis ir mama.

- Einam šokti, brangioji, - kvietė vyras.

Irena pamatė išgalvotus mamą ir tėtę, vyrą ir sūnų, namą - fantomą, miražą, jos fantazijas, jos svajones. O gyvų, tikrų, su krūva tarakonų, nuopelnų ir trūkumų, verkiančios mamos, burbančio vyro, uždaro tėvo ir amžinai besiginčijančio sūnaus, tokių tikrų, šalia nebuvo. Peržengė Irutė savo patogių namų, Geros dienos slenkstį, ir nuskrido žemyn, į tamsą....

Atsibudo ant operacinio stalo, su vamzdeliu burnoje, o pažįstamas moteriškas seselės balsas jai sakė:

- Operacija praėjo sėkmingai. Jūs grįžote į savo gyvenimą. Darykite daug naujų žingsnių ir gyvenkite kiekvieną naują dieną tokią, kokia ji yra. 

Elfikos pasakos.